Mėlynos laikrodžių meditacijos. Kregždės mano stalčiuje (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

Hailji (turėtume tarti Haildži, tikrasis vardas Rim Jong Joo) gimė 1955 m. Kyungju, Pietų Korėjoje, studijavo kūrybinį rašymą Seulo Chungango universitete, įgijo prancūzų literatūros magistro laipsnį Puatjė ir daktaro laipsnį Limožo universitetuose Prancūzijoje, profesoriavo Seulo Donduko moterų universitete, dėstė kūrybinį rašymą.

Pirmuoju savo romanu „Kelias į lenktynių žiedą“ 1990 m. sukėlė nemažą šurmulį Korėjos literatūrinėje padangėje. Vėliau išleido dar 13 romanų, literatūros teorijos veikalą, 2 eilėraščių rinkinius (vieną anglų, kitą prancūzų kalba), kino scenarijų, dramą, apsakymų rinkinį. Du jo romanai ekranizuoti, vienas pritaikytas teatro scenai. Šiuo metu Hailji ne tik rašo, bet ir tapo paveikslus, rengia parodas Korėjoje ir svetur.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido du jo romanus: „Užupio Respublika“ (2013) ir „Parodymai“ (2016). Juos abu vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Pagal pastarąjį Lietuvos nacionalinis dramos teatras pastatė monospektaklį, kurį režisavo ir vaidino aktorius Povilas Budrys. Tad pėdsakų mūsų padangėje šis autorius jau yra palikęs.

Šiame rinkinyje pateikti Hailji anglų ir prancūzų kalbomis sukurti eilėraščiai. Jų korėjietiškos versijos pasirodė kiek vėliau, 2010 metais. „Mėlynos laikrodžių meditacijos“ sukurtos JAV Ajovos rašytojų seminaro, kuriame jis dalyvavo kartu su Kerry'iu Shawnu Keysu, pirmuoju savo angliškuoju redaktoriumi, metu. Rinkinys išleistas Pensilvanijoje (Pine Press, Landisburg, 1994). Prancūziški eilėraščiai sukurti truputį vėliau. Pirmą kartą jie pasirodė Paryžiuje 2003 m. ir pakartoti rinkinyje „Kregždės mano stalčiuje ir Mėlynos laikrodžių meditacijos“ („Les hirondelles dans mon tiroir suivi de Blue Meditations of the Clocks“. Serpent à Plumes, Paris, 2015). Lietuvių kalba Hailji eilėraščiai buvo skelbti savaitraštyje „Literatūra ir menas“ 2001 m. (vertė Alvydas Šlepikas) ir festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanache 2014 m. (vertė Dominykas Norkūnas).

***

Anglų ir prancūzų kalbos nėra Hailji gimtosios. Autorius puikiai jaučia, kad jo turimi kalbiniai ištekliai riboti, bet sugeba šią stoką grakščiai paversti savotišku privalumu. Jo vis kitokiomis kombinacijomis besikartojantys raktiniai žodžiai-įvaizdžiai susiduria vienas su kitu ir gręžiasi į mus vis kita puse, netikėtai sužibėdami naujomis prasmėmis. Turbūt paslaptis čia tokia, kad šie žodžiai-įvaizdžiai nėra atsitiktiniai, o glūdi giliai autoriaus intelektualinėje bei emocinėje patirtyje ir, susidurdami su kasdieniais reiškiniais, žymi tai, kas jam pastovu ir kas nuolat kinta.

Šiame poetiniame lauke puikiai dera ir jo korėjietiškai parašytas romanas „Užupio Respublika“. Jį ir šį anglų ir prancūzų kalbomis parašytų eilėraščių rinkinį tarsi vienija lietuviška tematika, nors autorius nuo savo vaizduojamos tikrovės lieka per metaforos žingsnį. Hailji nesvarsto, kas poezijai yra kalba ir kalbai poezija. Jis tiesiog žodžiais vaizduoja savo vidinius peizažus, „iš natūros" tapydamas sutinkamus reiškinius. Ar ne toks kūrybos būdas jį vėliau atvedė į tapybą? Dabar jis yra užsibrėžęs nutapyti 500 paveikslų ir vėl atsidėti rašymui.

Kornelijus Platelis

***

Hailji ausų niekada nelaižė angys, kūno ir kraujo čia nėra. Jo žodžiai byloja ką kita. Jiems būdingas laikrodiškas tikslumas – sukdamiesi krumpliaračiai gumiasi su Tanatu, Chronos ir Kali. Čia rasime ir egzistencinę plotmę: jei žmogaus rankų ar laikrodžio rodyklių pozicija sutampa, įvyksta tam tikras mitinis susiliejimas. Jaučiu keistą Albert'o Camus ir Jukio Mišimos įtaką. Atgailą, glūdinčią poeto mąstysenoje.

Viename eilėraštyje Hailji pasakoja, kaip kadaise buvome išvaryti iš Fox-Heat baro Ajovos mieste JAV. Praėjus savaitei po šio nutikimo, jis pareiškė: „Grįžkime. Surengsime skaitymus." Jis norėjo, kad kartu sugrįžtų ir jo laikrodis, troško susigrąžinti, apginti nuo nebūties jam skirtą laiką.

Jis manė galįs savo laiką sustabdyti veiksmu, pozicija, architektonine kompozicija. Hailji eilėraščiai veikia tokiu pat principu. Motyvai atsikartoja ir jungiasi tarsi ritmiški dainos žodžiai, kuriuos svarbu obsesiškai kartoti, o Annabelė Lee kaip nebyli mergaitė gaišuoja anapus poeto suvokimo ribų ir paties laiko. Pretenzija į amžinybę Hailji tekstams suteikia blausaus švitesio, koks būdingas sraunios laiko tėkmės neapgadintoms ir jam abejingoms ikonoms. Ar šie eilėraščiai simbolistiški? Taip ir ne. Hailji kūrybą persmelkianti asociacijų gelmė atveria šešėlių pilną vidinę sumaištį. Tai sudėtingas, prieblandoje skendintis pasaulis, kurį poetas geba paversti suvaldytu meniniu diskursu. Literatūra ir tapyba yra Hailji testamentas. Ironiška, kad tai, kas išlieka, tuo pat metu žymi ir tai, kas prarasta.

Kerry Shawn Keys